Mažeikiai

Židikų seniūnijos centras - Židikų miestelis. Seniūnijoje yra 37 kaimai, didesni iš jų: Ukrinai, Pikeliai, Račaliai, Paviliotė.

Plotas - 19770 ha

Gyventojų skaičius - 2626 žm.

Židikai

Miestelis Mažeikių rajone, prie kelio Mažeikiai–Skuodas.

Židikai – viena seniausių seniūnijos vietovių. Pavadinimas kildinamas iš žodžių „žydi kaip laukas“ arba „židikis“, reiškiantis „tvirtas“. Istoriniuose šaltiniuose Židikai minimi nuo XVI a. Židikų pradžia laikytinas iki mūsų dienų išlikęs kaimas, vadinamas Senmieste, įsikūręs apie 300 m į šiaurę nuo buvusio dvaro. Vykdant Valakų reformą, 1568 m. įkurtas Židikų kaimas, kuris greitai augo ir XVII a. pabaigoje tapo miesteliu (jam atsiradus, pirmieji Židikai sunyko). Nuo 1614 m. steigiant Kražių kolegiją, J. K. Chodkevičius vietovę dovanojo Kražių jėzuitams, kurie įsteigė joje ordino misiją, o 1636 m. pastatė medinę koplyčią. Nuo 1680 m. jėzuitai apsigyveno Židikuose ir netrukus išrūpino miesteliui ketvirtadienio turgaus privilegiją.

1659 m. švedai per Šiaurės karą sudegino Židikus. Vėliau gaisrai ne kartą vėl nuniokojo miestelį. Miestelis degė 1824, 1825, 1852 ir 1939 m. 1850 m. XIX a. viduryje, po 1863 m. sukilimo, Židikuose aktyviai veikė knygnešiai, gabenę draudžiamą spaudą iš Mintaujos. 

Nuo 1915 m. iki mirties Židikuose gyveno rašytoja, pedagogė Marija Pečkauskaitė – Šatrijos ragana (1877 – 1930).  Čia ji parašė dalį geriausių kūrinių, užsiiminėjo labdaringa veikla – įsteigė lietuvišką mokyklą, ligoninę, senelių prieglaudą. Rašytoja palaidota Židikų kapinėse šalia savo motinos, jai pastatyta raudonų plytų neogotikinė koplyčia (architekto Jono Muloko projektas).

Židikų miestelio senoji dalis – urbanistikos paminklas. Valstybės saugomas gatvių tinklas ir aikštės planas. Radialinis miestelio planas pradėjo formuotis per Valakų reformą, kai į susiklosčiusio gatvinio kaimo galus suėjo daugiau pagrindinių gatvių ir paplatėjusi kaimo gatvė pasidarė aikšte. Planas iš esmės susidarė iki XIX a. pradžios.

Iš Židikų yra kilę: poetas A. Bukontas, rašytojas L. Inis, nepriklausomybės akto signtaras K. Inta, režisierė L. Pocevičienė, architektas ir dailininkas P. Šadauskas, profesorius V. Urbutis, fotomenininkas J. Strazdauskas, skulptorius R. Idzelis ir daugelis kitų.

Židikų seniūnijoje iki šiol puoselėjamos senos kultūros tradicijos:  organizuojami adventiniai muzikos vakarai Šatrijos Raganos muziejuje, labdaringos loterijos per populiariuosius Šv. Onos atlaidus. Kasmet Židikuose minimos rašytojos Šatrijos Raganos gimimo ir mirties metinės. Savivaldybė įsteigė kasmetinę Šatrijos Raganos premiją, kuri įteikiama per rašytojos gimimo metinių minėjimą Židikuose.

Ukrinai

Gatvinis kaimas Mažeikių rajone, 5 km į rytus nuo Židikų, šalia kelio  Mažeikiai–Skuodas, kairiajame Varduvos krante (ties Kvistės žiotimis). 

1667 m. dūmų surašyme Ukrinuose nurodyti keturi bajorų ir vienas baudžiauninkų dūmas. Iš Pavarduvio dvarelio atsirado Ukrinų bajorkaimis. Kitame 1690 m. dūmų surašyme Ukrinuose nurodyti tik du, neturintys pavaldinių bajorai. 1765 m.

1776 m. dvarininkas Laurynas Pilsudskis Ukrinų bažnytėlei padovanojo 4 valakus žemės. Ukrinų ir Bukančių bajorkaimių bajorai (šlėktos) 1803 m. pastatė naują bažnyčią. Ji ir varpinė 1852 m. liepos 21 d. sudegė. 1857 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia, 1913 m. padidinta.

Ukrinų pasididžiavimas – XIX a. akmeniniai paminklai, sukurti talentingo liaudies meistro Stepono Gailevičiaus. Liaudies akmeninių memorialinių paminklų meistras, skulptorius Steponas Gailevičius (1815-1885), gyveno ir kūrė Ukrinuose. Tai vienas talentingiausių XIX a. liaudies menininkų. Akmenskaldžio amato greičiausiai išmoko iš tėvo. 

Žymiausias S. Gailevičiaus darbas yra Ukrinų aikštėje 1861 m. pastatytas, bene vienintelis išlikęs baudžiavos panaikinimo paminklas. Tai 4,85 metrų aukščio akmeninis koplytstulpis, po granitiniu stogu turėjęs 2 akmenines ir 2 medines skulptūras. 1976 m. paminklas restauruotas. Be to, Ukrinų šventoriuje yra 7 meniškos akmeninės S. Gailevičiaus darbo skulptūros: akmeninis koplytstulpis liaudies kovotojams, Šv. Barboros skulptūra, paminklas, kurį skulptorius pasistatė pats sau ir kt. Skulptūros sudėtingos kompozicijos, panašios į baroko sakralinių paminklų puošybą.

Pikeliai

(žem. Pikelē) – miestelis Mažeikių rajone, į šiaurės rytus nuo Židikų. Miestelis įsikūręs apie kilometrą nuo Lietuvos ir Latvijos valstybės sienos, Lūšies upelio (kairysis Ventos intakas) dešiniajame krante.

Pikelių kaimas minimas Žemaičių žemės teismo aktų knygose 1594 m. kaip kaimas Grūstės valsčiuje. Dvaras minimas 1598 m. aktuose, jame buvo 19 valakų 17 rykščių. 1625 m. protestantas Bilevičius surinkęs žmones užpuolė Pikelių bažnyčią, ją nugriovė ir išvežė į savo Griežės dvarą. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1752 m. Ji yra stačiakampio plano, bebokštė, žemomis sienomis ir aukštu stogu, su trisiene apside. Buvo pastatyta su bokštu, kuris su kryžiumi siekė apie 8 m aukčio, bet 1944 m. spalio pabaigoje į jį ir varpinę pataikė artilerijos sviedinys. 

Pikeliai XVIII a. – 1842 m. priklausė Žemaičių vyskupijos kapitulai. Miestelis išaugo ir garsėjo gerais odininkais bei kailių dirbėjais. Pikeliuose gimė kunigas Jonas Kurmavičius (1802 – 1858 ), Lietuvos kariuomenės generolas Eduardas Adamkavičius (1888 - 1957), Lietuvos kariuomenės pulkininkas Jonas Vanagas (1918 – 1944), Valstybės teatro solistė Morta Grikštaitė-Vaičkienė (1890 – 1977).

Dautarai

Dautarų dvaras pastatytas XIX a. ir buvo vadinamas Viktoriške. XX a. pr. jį nupirko rusų reformatorius Piotras Stolypinas kaip kraitį savo dukrai Marijai, kuri ištekėjo už vokiečių kilmės karininko pulkininko von Bocko. Atsisakęs diplomato karjeros jis į Dautarus atvyko 1910 metais ir išgyveno čia iki 1933 m. 1911 m. dukrą ir jos vyrą aplankė pats P. Stolypinas. Jis į Lūšės geležinkelio stotį atvyko specialiu prabangiu vagonu, kuris būdavo prikabinamas prie traukinių sąstatų. Dvarui priklausė didelė plytinė. Tuometinis Dautarų dvaras turėjo didžiulius miškų ir dirbamų žemių plotus, durpyną, plytinę. Pagaminama produkcija būdavo išvežama į Europos šalis netoli dvaro nutiestu geležinkeliu. Dvaro ansamblį sudarė 14 pastatų. Be išlikusių pagrindinių dvaro rūmų pastato, svirno, kumetyno, čia dar buvo ledainė, plytinė, durpinė, kalvė, arklidės, tvartai, kiti ūkiui reikalingi statiniai. Dabar dar išlikęs 8,5 ha parkas.

1933 m. dvaro savininkė Marija viską pardavė ir su šeima išvyko į užsienį. Naujuoju dvaro savininku tapo architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių bei jų sesers, Lietuvos radijo diktorės Undinės Nasvytytės tėvas. Dvaras buvo nupirktas su visa ekonomine struktūra. Pastatai buvo apleisti. Nasvytis iš pagrindų viską iki 1939 m. suremontavo.

Židikai. Toje vietovėje, kur dabar židikai, niekas negyveno. Buvo dideli miškai ir dideli plotai nedirbamos žemės. Per tuos laukus ėjo kelias. Vieną kartą tuo keliu važiavo ponas su savo palyda. Pamatęs tiek daug nedirbamos žemės, kurioje žydėjo įvairiausios lauko gėlės, savo palydai sušuko:

- Pažiūrėkit, kiek žemės žydi dykai!

Nuo to ir kilo miestelio pavadinimas.

Vadagių piliakalnis. 7 km į pietryčius nuo Židikų yra Vadagių kaimas. Jo laukuose, Varduvos ir mažo upelio santakoje yra Vadagių piliakalnis, tarsi pusiasalyje įruoštas. Piliakalnis neaukštas, iš trijų pusių sunkiai prieinamas.

Padavimai sako, kad senovėje šioje vietoje buvęs dvaras, vėliau dingęs: jo vietoje tik pilis likusi, dar vėliau ir ta supuvusi. Po to dieną ir naktį 12 valandą iš piliakalnio buvęs girdimas gaidžio giedojimas. gaidžiui nustojus giedoti, ėmęs verkti vaikas. Pagaliau garsai pranykę, žmonės viską užmiršę piliakalnyje ėmę laidoti bulves. Kartą vienas žmogus, veždamas vežimą bulvių, įsmukęs į piliakalnio dugną, kur radęs didelę salę, jos viduryje stalą ir suakmenėjusius žmones. Išsigandęs nė nepajutęs, kaip viršuje atsiradęs.

Dapšių piliakalnis. Nuo Židikų, prie geležinkelio, Varduvos ir Gužės-Dubulio upių yra Dapšių kaimas. Čia upių santakoje yra piliakalnis, žmonių vadinamas Alkos kalnu. Kalva 100 m ilgio, 3-26 m pločio ir 15 m aukščio. Viduryje piliakalnio išpiltas iš žemių smailokas pakilimas. Piliakalnio šiaurės rytų šlaite, 2 m žemiau aikštelės yra 4 m pločio terasa. Priešpilio aikštelė trikampė.

Pasak legendos, kunigaikščio Kęstučio kariai, medžiodami aplinkiniuose miškuose, nušovė šešis vilkus. Ant Dapšių alkakalnio žvėris sudeginę Perkūno garbei, o akmenyje iškalę šešis ženklus.

Alkakalnio papėdėje yra senkapis su keletu kryžių ir akmeninė, iškalta iš vieno akmens gabalo, koplytėlė. Ta vieta vadinama Alkos Brasta.

1966 m. rudenį nežinomi „lobių ieškotojai“, tikėdamiesi surasti po akmeniu tariamai paslėptus pinigus, šalia akmens iškasė gilią duobę, į kurią paminklinį akmenį įvertė. Neatrodo, kad jie būtų „lobius“ suradę.

Apie kalną pasakojama daug padavimų, kurie rišosi su „klajojančiomis ugnelėmis“, „vaiduokliais“, paslėptais lobiais.

Padavimas sako, kad švedai Alkos kalne paslėpė daug statinių aukso ir tam, kad atmintų vietą, prie brastos sau pasižymėję saule ir Mėnuliu akmenį.

Kitas padavimas pasakoja, kad naktimis prie akmens matydavo baltas bei raudonas ugnis (manė degant pinigus). 1934 m. vyras kasė prie akmens, ieškodamas pinigų, bet kažkas pradėjo nuo piliakalnio į jį akmenimis mėtyti, tada baigė.

Netoli kryžių yra akmuo su aiškiai pastebimais iškaltais dviem apskritimais. Senieji žmonės pasakodavo, kad toje vietoje anksčiau buvę dar du panašūs akmenys, tačiau ilgainiui juos sunaudojo statyboms. 

Ukrinai. Seni žmonės pasakoja, esą pirmasis čia tarp miškų apsigyvenęs Ukrinas, nuo kurio ir išaugęs kaimas gavęs vardą. Ilgainiui jo palikuonys nusigyvenę ir paskutinis miręs dideliame skurde.

Apie Ukrinus yra keli senkapiai, apie kuriuos seni žmonės kalba, esą čia palaidoti kovoje su švedais žuvę kariai, vėliau čia buvo laidojamos maro metų aukos. kažkada ant šių kapinių atsiradęs kryžius. Pasak žmonių, jį pastatęs nežinomas asmuo, vienuose kapuose radęs paslėptus pinigus.

Pikeliai. Kaimo vardas kildinamas iš asmenvardžio Pikelis. Kiti mano, kad pavadinimas kilęs iš dievaičio Pykuolio vardo. XIX a. pabaigoje buvo manoma, kad Pikeliai – Pykuolio šventyklos vieta.

Račaliai. Kaimelio pavadinimas siejamas su pasakojimu, kad kaime gyvenę trys broliai Račiai, kurie buvę labai turtingi. Nuo jų ir kilęs kaimo pavadinimas - Račaliai.

Prie pat Židikų-Sedos kelio yra Račalių kapeliai. Pasakojama, kad karo metais, kai siautė cholera, mirė daug žmonių. Žmonės mirdavo ištisais kaimais. Visus laidojo tuose kapeliuose. Pagaliau žmonės susiprato ant kapelių pastatyti Švento Benedikto kryžių. Įvyko stebuklas. Kai pastatė kryžių, žmonės nustojo mirti. Kapuose pastatė ir koplytėlę.

Griežė. Nuo Griežia piktasis, griežia. Griežė - vokiškos kilmės žodžio žvyras (vok. Griess) vedinys.

Pasakojama, kad Ventoje prie Griežės yra nuskendęs varpas. Griežės kalvinų bažnyčioje žmonės naktimis melsdavosi, vieną naktį pakilo audra ir nuvertė bažnyčią į Ventą. Nuskendo ir auksinis bažnyčios varpas. Kitas padavimas sako, kad kartą Leckavos žmonės atėjo varpą traukti, su laivais ištraukė, beliko paimti, bet nepaėmė ir tas vėl nuskendo gilyn.

Be to, Griežėje yra išlikę reformatų bažnyčios su rūsiais, statytais 1654 m. griuvėsiai. Dar senieji apylinkių gyventojai pasakoja, kad Griežės miškuose rasdavę išnykusios gyvenvietės pėdsakų - plytų, nuolaužų.

Žibininkų dubenuotasis akmuo. Tai mitologinis akmuo Židikų seniūnijoje, Žibininkų k.,  kairiajame Varduvos krante, Lugnų lankos krūmuose. Akmuo šviesiai rusvos spalvos, stambiagrūdis, 60 cm aukščio ir 120 cm skersmens, dubeniuotąja puse pasviręs į pietus. Pats dubuo yra 50 cm skersmens ir 7 cm gylio. Akmuo yra paverstas ant šono.
Pasakojama, kad akmens dubenyje mūsų protėviai galąsdavo akmeninius kirvukus.