Mažeikiai

Sedos seniūnijos centras - Sedos miestas. Seniūnijoje yra 30 kaimų, didesni iš jų: Užežerė, Vadagiai, Kalnijai, Dagiai, Renavas, Kulšėnai.

Plotas - 16976,9 ha

Gyventojų skaičius - 3863 žm.

Seda

Miestas Mažeikių rajone, 24 km į pietvakarius nuo Mažeikių, prie kelių: Mažeikiai–Plungė–Tauragė, Seda–Židikai, Telšiai–Seda. Pro miestą teka Varduva, rytiniame miesto pakraštyje telkšo Sedulos ežeras. Urbanistikos paminklas – miesto aikštė, į kurią sueina 6 keliai, nuo seno buvusi svarbi prekyvietė.

Stovi dvi medinės bažnyčios: Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (nuo 1770 m.) ir Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčia (nuo 1783 m.), lurdas (2006 m.). 

Seda minima nuo XIII amžiaus. Dar XV a. Seda pradėjo garsėti kaip judrus pasienio su Livonija prekybos centras: 1529 m. per Sedą buvo pažymėta siena tarp Kuršo vyskupijos ir Žemaitijos. Dirvėnų tijūno Vaclovo Bartoševičiaus rūpesčiu 1508 m. prie dvaro buvo pastatyta bažnyčia, o 1508 m. įkurta parapija. 1538 m. minimas Sedos miestas. 1655 m. jam suteiktos turgaus ir prekymečių privilegijos. Miesto raidą skatino strateginė padėtis – prie kelio iš Livonijos į Žemaitiją. XVII a. viduryje ir per Šiaurės karus smarkiai nukentėjo. XVIII a. 2-ojoje pusėje atsigavo, 1780 m. gauta nauja prekymečių privilegija. Po 1831 m. sukilimo, kuriame aktyviai dalyvavo tuometiniai Sedos savininkai Sapiegos, miesto valdos iš jų atimtos ir perduotos valstybei. Gyventojai taip pat buvo aktyvūs 1863 m. sukilime, platino uždraustą spaudą.

1930 m. buvusiame Sedos dvare pastatytas Vytauto paminklas. 1941 m. Sedoje dar neprasidėjus karui ėmė kurtis partizanų būrys. Antrojo pasaulinio karo metu, 1944 m. spalio 6-7 d. įvyko Sedos kautynės. 1950 m. Seda gavo miesto teises. 2004 m. patvirtintas Sedos herbas.

Kazimieras Būga šio miesto vardą kildino iš vandenvardžio – netoliese esančio Sedos ežero (dar vadinamo Sedula). Ten kur dabar Seda, skraidė didelis debesis. Visi žmonės spėliojo, ką tai reiškia. Viena moteris pasakė: Sėdėk. - ir debesis nusileido ir virto ežeru. Vėliau jį pavadino Sedula, o miestelį - Seda.

Užežerė

Ežerėnai, kaimas Sedos seniūnijoje, 2 km į pietryčius nuo Sedos, prie kelio į Telšius. Kaimas išsidėstęs abiejose kelio pusėse. Per kaimą eina Sedos-Pievenų vieškelis. Kaimo pradžioje, kryžkelėje, 2000 m. pastatytas kryžius, kurį užsakė ir pašventino buvęs Sedos bažnyčios klebonas Saulius Katkus. Spėjama, kad kaimo pavadinimas kilęs nuo to, kad jis yra tuoj pat už Sedulos ežero. Prie Sedos - Ketūnų vieškelio, dešinėje pusėje važiuojant nuo Sedos, yra senos kapinaitės, vadinamos Užežerės senkapiais.

Kalnijos

Kaimas Mažeikių rajone, 3 km į pietvakarius nuo Sedos. Per kaimą teka Beržupis (ant jo įrengtas Kalnijų tvenkinys, šiaurėje ribojasi su Padvarnininkų, vakaruose - su Beržėnų, pietuose - su Pagardės k. Kalnijų kaime, prie Sedos-Barstyčių kelio, Vaškienės miškelyje, yra I - ojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės. 1918 m. šias kapines įrengė vokiečiai ir organizavo palaikų perkėlimą iš Luobos, Renavo, Tirkšlių ir kitų vietų. Sklypą (21 x 20 m) juose griovys ir pylimas; paliktas 2 m pločio įėjimas su mediniais varteliais. Kapai buvo išdėstyti 5 ar 6 eilėmis, paženklinti mediniais kryželiais su įrašytomis (vokiečių k.) keliomis pavardėmis. Vokiečiai kapines lankydavo iki II pasaulinio karo, samdydavo žmones joms prižiūrėti, tvarkyti. Pasakojama, kad pokario metais prie kapinių ir kapinėse užkasdavo žuvusius ir NKVD būstinėse nukankintus Lietuvos partizanus. Jų palaikus artimieji slapčia naktį išsikasdavo ir palaidodavo. Ilgą laiką kapinės buvo apleistos ir neprižiūrimos, antkapiniai sampilai sunyko.

Vadagiai

Kaimas Mažeikių rajone, 1 km į šiaurę nuo Renavo, Varduvos kairiajame krante. Čia stūkso Vadagių piliakalnis. Piliakalnis įrengtas Varduvos kairiojo kranto kyšulyje, ties Ragupio žiotimis. Aikštelė trikampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 35 m ilgio, 25 m pločio pietiniame krašte. Čia supiltas 30 m ilgio, 29 m pločio, 2 m aukščio pylimas, kurio 4 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į 45 m ilgio, 6 m pločio, 1 m gylio griovį, už kurio yra antras 0,3 m aukščio, 5 m pločio pylimas. Šlaitai statūs, 14 m aukščio. Pylimas ir aikštelė labai apardyti bulviarūsių, vakarinis aikštelės kraštas nuplautas. Piliakalnis apaugęs lapuočiais, pomiškis iškirstas. Kultūros paminklas – vandens malūnas. Vadagių kaimo dalis prie Kulijos malūno buvo vadinamas Letukiais. Šis pavadinimas žinomas iš XIX a. I pusės kartografinės medžiagos. 

Grūstė

Kaimas Mažeikių rajone. Yra koplyčia, stūkso Varduvos ąžuolas Grūstės kaime, prie Majausko sodybos. Aukštis 24 m, skersmuo 2.1 m, perimetras 670 cm, lajos plotas 520 kvadr. m. 1960 m ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m priskirtas prie rajoninės reikšmės paminklų. Šio ąžuolo vidus stipriai išpuvęs. Anga į drevę yra 1.7 m aukštyje. Anga nedidelė 30x40 cm elipsės formos. Iš likusios žemės matyti, kad į ąžuolą yra trenkęs perkūnas. Medis auga ant vandens erozijos paveikto Varduvos vakarinio kranto. Grūstės kaimas labai senas, minimas 1252 m. iš 1820 m. Sapiegos dvarų surašymo matyti, kad Grūstė buvo vaitystė ir priklausė Sedos raktui. Iš tų laikų išliko tik šventorkalnis su kapais ir ąžuolas. Vietovė „Grunstė“ minima 1253 m. balandžio 5 d. Livonijos ordino ir Kuršo vysk. teritorijų dalybų akte. „Grūstės laukas“ minimas 1426 m. nustatant sieną tarp Lietuvos ir Livonijos. Ta pati vietovė (Grumste veldt) paminėta ir 1540 m. Dabartinis Grūstės kaimas sutapatinamas su senuoju Grūstės valsčiumi, o kartais ir su buvusiu, bet dabar jau išnykusiu Bareikių miestu.

Renavas

Kaimas Mažeikių rajone, kairiajame Varduvos krante, šalia kelio Seda-Židikai. Dvaro seniūnaitijos centras. Kaime stovi Šv. Izidoriaus bažnyčia (pastatyta 1933 m.) su varpine, išlikę dvaro rūmai (kultūros paminklas nuo 2008 m.), parkas, kurio svarbiausi gamtos paminklai – storiausia Lietuvoje Renavo eglė ir Daugiavaikė liepa. 

2010 m. liepos mėn. Renavo dvare buvo filmuojamas pirmas lietuviškas nuotykinis istorinis veiksmo filmas nepriklausomos Lietuvos istorijoje „Tadas Blinda. Pradžia“, paremtas R. Šavelio romanu „Tadas Blinda“ ir prieš beveik 40 metų pasirodžiusiu TV serialu „Tadas Blinda“.

Seda. Ten kur dabar Seda skraidė didelis debesis. Visi žmonės spėliojo, ką tai reiškia. Viena moteris pasakė: „Sėdėk!“ - ir debesis nusileido, ir virto ežeru. Vėliau jį pavadino Sedula, o miestelį - Seda.

Renavo dvaras. Šioje vietoje gyvenęs žiaurus grafas Roennė. Šio vardo niekas gerai neištardavo, o už tai grafas žmones bausdavo. Kad daugiau nebereikėtų skriausti žmonių, šią vietovę pavadino Renavo dvaru.

Prie Renavo parko yra senkapiai, vadinami prancūzkapiais, matyt, turintys ryšį su seniausiais istorijos įvykiais. Seneliai porino, kad per mūsų kraštą traukdavę prancūzų kareiviai gabenosi septynias statinaites priplėšto aukso. Nebegalėdami jo išvežti į tėvynę, užkasė miške, aplink eglę, paženklindami medį septyniomis varinėmis vinimis. Tik apgailestauti reikia, kad tokia eglė su varinėmis vinimis jau nukirsta ir iš jos išpjautos lentos. Taip baigdavo pasakojimą žmonės apie Prancūzmečio turtus.
 

Grūstės kaimas. Grūstėje Vytautas medžiojo stumbrus, toje medžioklėje jam gyvybę išgelbėjo Chodkevičius. Už išgelbėjimą jam Vytautas pažadėjo tiek žemės, kiek jis sugebės apeiti per vieną dieną.

Daratos kalnelis buvo apie 720 m į vakarus nuo kaimo kapinių prie kelio Vaičaičiai - Seda, apie 500 m į šiaurės vakarus nuo Pocevičienės sodybos. Nurodomoje vietoje, arimuose, dar matoma Daratos kalnelio vardą turėjusi pakiluma.

Keletas padavimų apie Daratos kalną:

• Švedų antpuolio metu prie Gaidžpilės kalno kovose žuvo Daratos vyras ir du (ar trys) sūnūs, kurių ji labai verkusi. Kai švedai iš šios apylinkės pasitraukė, ji ateidavo ant greta pilies buvusio kalnelio ir verkdavo dienomis, naktimis. Vieną dieną ji čia rasta negyva. Dėl to kalnelis pavadintas Daratos vardu.

• Kiti pasakoja, kad senovėje Grūstėje buvo pilaitė, kurią gindamas žuvo narsus jos valdovas. Liko jo žmonna Dorūnė - Dorutė - Dora, vėliau praminta Darata. Ji apsigyveno ant kalnelio ir iš jo niekur nebeidavo. Kartą apylinkes užpuolę priešai Dorūnę nužudė. Tačiau vietos karžygiai priešus vėliau nugalėjo, išvijo, o narsiąją Dorūnę palaidojo. Po to dar ilgą laiką matydavo kai kuriomis šviesiomis naktimis Dorūnę sėdinčią, kažką veikiančią.

• Ant kalno buvo koplyčia, toliau - visas miestas. Sakoma, kad ant kalnelio buvusią bažnyčią ar koplyčią sunaikino švedai. Šalia liko tik šaltinis, kuris būdavo visada pilnas vandens. Ganydami karves piemenys ant kalnelio matė bažnytinę procesiją, kuri tuoj pat dingo. Ant kalnelio matydavo vaikščiojančius žiburėlius.

Būgnų kalnas buvo apie 400 m į šiaurę nuo Daratos kalnelio. Dabar čia išsiskiria tik pakiluma, turėjusi Būgnų kalnelio vardą. Ilgą laiką ariant, kalva buvo nuarta. Seniau ant kalnelio dar stovėjo kryžiai, čia buvo laidojami latviai, sakoma, kad palaidoti rusai Šaveliai.

Padavimai:

• Per švedų karus lietuviai ant šio kalnelio mušdavo būgnus, kviesdami į karą. Kiti pasakoja, kad, užėjus priešams, kalnelio viršūnėje buvo mušami būgnai ir pučiami ragai, šaukiant į kovą apylinkės karžygius (sakoma, kad Būgnų vardą kalnelis gavo todėl, kad naktį ten mušdavo būgnus;

• Ne kartą žmonės ant kalnelio matė žiburius, dideles liepsnas. Žiburėliai vaikščiodavo, neaukštai pasišokinėdami.

• Kartą netoli Būgnų kalnelio, artimiausios sodybos aplinkoje pasirodė Marija.

Mockaus šaltinis buvo pietinėje kaimo dalyje, apie 100 m į šiaurę nuo Mockaus sodybos, vadinamajame Mockaus eglynėlyje.

Padavimai:

• Čia stovėjo bažnyčia, kuri prasmego kiaurai žemę (kitų manymu, buvo miestas). Šimtmečiais žmonės pasakojo, jog pušynėlio savininkui Bružui apsireiškė, kad jo miškelyje, kur bažnyčia nuskendo, yra 12 statinaičių aukso. Jis turįs nueiti vidurnaktį, auksą atkasti ir toje vietoje vėl pastatyti bažnyčią. Tačiau nenuėjęs ir to nepadaręs. Kitą naktį jam vėl apsireiškė ir pasakė, kad jis blogai padaręs nenueidamas (kiti sako, kad Bružui pasirodė kunigas, kuris rodė į auksą ir liepė statyti bažnyčią, bet tas nepsiėmė, tai kunigas tik pasakė, kad kažkiek metų dar reikės jam vargti.

• Kartą naktį praeiviui akimirką pasirodė iškilęs miestas ir gražūs rūmai. 

• Kartą metuose čia kunigas laiko mišias, bet niekas nežino, kada, tik žino, kad vasarą. Jeigu kokį žmogų jis pamato, tuoj veda į požemius ir rodo pinigus. Vienu metu miškelio aikštelėje įsitaisė gyventi ubagas su ubage, jis buvo aklas, tai ji turėjo jį vedžioti. Kai ubagas mirė, greit apako ir ubagė. Žmonės kalbėjo, kad ji surado tuos kunigo pinigus ir apako, lygiai taip buvo apakęs ir tas ubagas.

• Kartą medžiotojas čia pametė patroną, kuris nukrito į rūsį, ten atsidūrė ir pats medžiotojas, matė pinigus, bet kas toliau atsitiko - neprisimena.

• Miškelio viduryje buvęs atviras pailgas šaltinis. Žmonės kalbėjo, kad toje vietoje esanti nuskendusi bažnyčia. Ta vieta buvusi laikoma šventa: niekas nekirtęs medžių ir neganęs galvijų.