Mažeikiai

Šerkšnėnų seniūnijos centras - Šerkšnėnų kaimas. Seniūnijoje yra 21 kaimas, didesni iš jų: Žemalė, Račiai, Skuodiškiai, Plinkšės, Rubikai.

Plotas - 13300 ha

Gyventojų skaičius - 2073 žm.

Šerkšnėnai

Kaimas Mažeikių rajone, prie kelio Mažeikiai–Plungė–Tauragė. Pro kaimą teka Šerkšnė – kairysis Ventos intakas, suteikęs kaimui pavadinimą. Į vakarus nuo kaimo telkšo Šerkšnėnų HE tvenkinys. Šerkšnėnai minimi nuo 1558 m.

Žemalė

Kaimas Mažeikių rajone, 10 km į vakarus nuo Tirkšlių. Žinoma nuo XVI a. 1554 m. minimas Žemalės dvaras, 1568 m. - kaimas. Tada kaimui atmatuoti 57 valakai žemės, iš kurių 40 paskirta valstiečiams. Žemalės miestelio senoji dalis - urbanistikos vertybė. Saugoma: gatvių tinklas, aikštės planas ir užstatymo fragmentai. Linijinis miestelio planas ir tūrinė erdvinė kompozicija iš esmės susiformavo XVIII a.

1568 m. Lietuvos didžiosios kunigaikštijos valdovas Žygimantas Augustas Žemalės kaimą padovanojo Žemaičių seniūnui Jonui Jeronimui Chodkevičiui. Po jo mirties 1579 m. Žemalę paveldėjo sūnus Jonas Karolis Chodkevičius. Šis 1595 m. už paskolintus pinigus Žemalę įkeitė Palangos ir Gargždų seniūnei Elenai Vainienei. Vėliau Žemalė atiteko Sapiegoms. LDK maršalka Jonas Stanislovas Sapiega pagal 1633 m. birželio 22 d. aktą Žemalės kaimą pardavė bajorui Vilhelmui Berberijui, kuris čia pastatydino dvarą.

1713 m. Žemalei suteikta miestelio privilegija. 1752 m. pastatyta pirmoji Žemalės bažnyčia, nuo 1765 m. iki XIX a. pradžios čia veikė parapinė mokykla. 1826 m. pastatyta mūrinė Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia.

Bronius Kviklys manė, kad gyvenvietė pavadinta pro ją tekančio upelio Žemalupio vardu, nes kaimas kūrėsi iškirtus mišką prie Žemalės upelio į rytus nuo dvaro sodybos. Upelio pavadinimas palaipsniui pasikeitė, siekiant jo vardą atskirti nuo gyvenvietės vardo. Kazimieras Būga manė, kad Žemalė yra kuršiškas vietovardis. Galimas dalykas, kad jis sudarytas iš bendrinio žodžio žemė ir žemaitiškos priesagos -alė, taip pat būdingos Kuršo vietovardžiams.

Rubikai

Kaimas Mažeikių rajone, 9 km į rytus nuo Sedos, kiek į šiaurę nuo Plinkšių. 1935-1936 m. pastatyta medinė Šv. Roko bažnyčia. Kaime 1928 metais pradėjo veikti pradinė mokykla. Rubikuose gimė religinės ir šviečiamosios literatūros rengėjas Tadas Juzumas (1810-1851), knygnešys Vincas Juška (1860-1939).

Plinkšės

Kaimas Mažeikių rajone, šiauriniame Plinkšių ežero krante. Šiai dienai yra išlikę dvaro pastatų ansamblis ir parkas (XVIII a.): prie ežero stovi grafų Pliaterių rūmai (kultūros paminklas nuo 2008 m. Prie Plinkšių ežero išlikęs grafo Konstantino Pliaterio (1847–1899) kapas.

XVIII a. pradžioje Plinkšės buvo vadinamos palivarku. 1717 m. Plinkšes kartu su Kuršėnais valdė Žemaitijos kunigaikštystės stalininkas Jokūbas Gruževskis. 

1751 m. dokumentuose Plinkšės jau vadinamos dvaru. XIX a. viduryje dvarą įsigijo (pasakojama, kad išlošė kortomis) Pliateris. Pasakojama, kad grafas buvęs palaidotas Švedkapyje, o naktį giminės slapčia jį išvežę į bendrą giminės kapavietę. Žmona to nežinojo ir pastatė paminklą. Jis buvo aptvertas tvorele, o kapavietė apsodinta medžiais. Priėjimas prie kapo iš abiejų pusių apsodintas eglėmis. Ant paminklo yra užrašas: „S.+P./KONSTANTY/HRABIA BRIÖEL PLIATER/27.Stycznia 1847-26.Serpnia 1899“. Apačioje pasirašė paminklo autorius: „A. Volz, Riga“. Nuo paminklo nudaužtas kryžius. Antkapinėje plokšėje įrašų nėra.

Lėlaičiai

Kaimas minimas nuo 1584 metų. Šio kaimo pavadinimas kilęs pagal pirmųjų dvarininkų Lėlovičių pavardę. XVI įsikūrė Lėlaičių dvaras. Savininkai: bajorai Teodoras Laucevičius (Herbas Vanagas) ir žmona Martina Darginavičiutė 1831–1896 m., bajorai Antanas Kasperas Pacevičius (Herbas Pusė Erelio) ir žmona Ieva Laucevičiutė (Herbas Vanagas) 1896 m. 

1880 m. įrengta Stirpeikos koplyčia, 1933 m. perstatyta parapijiečių lėšomis ir kun. Vl. Venckausko rūpesčiu. Koplyčioje buvo stebuklingais laikomi vyro ir žmonos Stirpeikų palaikai. 1921 m. nuo žvakės užsidegė karstas, palaikai apdegė, bet iki pat 1975 m. dar gulėjo karstuose. 1984 m. jau buvo be kaukolių. Prie Jono Stirpeikos karsto XX a. pradžioje traukė daugybė maldininkų, ypač moterų. Jos čia darydavo įžadus, atskiros palaikų dalys buvo apraišiotos kaspinais, skarelėmis. Šv. Jono dienos išvakarėse aplink karstą buvo statomos žvakės. Buvo sakoma, kad šv. Jonas darąs stebuklus, žmonės pasveikdavę.

Lėlaičiuose gimė rašytojas, kultūros veikėjas Dionizas Poška (apie 1765-1830). 1997 m. spalio 23 d. Lėlaičiuose atidengta paminklinė lenta, įamžinanti Dionizo Poškos gimimo vietą. 1999 m. lapkričio mėn. čia pastatytas 2,5 m. aukščio Bijotų baublius imituojantis ąžuolo „baublys". Jį padarė Antanas Murauskas, Petras Zavadzkis.

Plinkšių ežeras.  Labai seniai gyveno milžinas, ten kur dabar yra Mažeikiai. Vieną kartą mirė milžino motina. Ji gyveno labai toli. Milžinas išėjo laidoti savo motiną. Kai jis ėjo, į jo batus pribiro žemių. Milžinas iškratė iš batų žemes. Toje vietoje atsirado Girnikų piliakalnis. Milžinas ėjo toliau. kai jis pavargo, atsisėdo ant žemės, pradėjo verkti, nes prisiminė motiną. Iš milžino ašarų pasidarė ežeras, kuris dabar vadinamas Plinkšiai.

Prie Plinkšių ežero gyveno bajoras Pliateris. Jis buvo labai negailestingas. Kada jis mirė, apsigyveno ežere. Dabar jis nori, kad kiekvienais metais nuskęstų po vieną žmogų. O jeigu taip neatsitinka, tada ežeras niršta visą rudenį.

Žemalė. Toje vietoje, kur dabar Žemalė, buvo vien miškai. Miške stovėjo dvaras. Kas norėdavo ateiti į dvarą, turėdavo eiti per mišką. Miške buvo daug lokių, kurie draskydavo žmones. Dvaro šeimininkas Pilsudskis nusprendė, kad reikia iškirsti dalį miško. Žmonės iškirto 406 ha miško ir plotą išskirstė į 227 siaurus rėžius. Ten įsikūrė 43 ūkininkai. Taigi, dabar trūko tik kaimelio pavadinimo. Kadangi ši vieta buvo labai žema, tai tą kaimą žmonės pavadino Žemale.

Aukos kalnas. Šerkšnėnų apylinkėje Račių kaime tarp Raudonųjų pelkių yra Aukos kalnas. Pietinėje aikštelės dalyje prie trikamienio beržo yra šaltinis vadinamas „Gyvuoju šaltiniu“, jo vanduo rytų kryptimi nuteka pakalnėn. Kaimelyje stovi 3 koplytėlės, būta ir tvoros su vartais. 

Žmonės pasakoja, senovėje, kada dar nebuvo bažnyčių apylinkių gyventojai ant šio kalniuko degindavo jaučius, ožius, avinus. Čia buvo atliekamos apeigos. Kiti mano, kad čia šventa, stebuklinga vieta tapo po to, kai apsireiškė Marija - po to įvykio žmonės kalnelyje supylė aukurą, degindavo avinėlius, „Dievą garbino“.

Lėlaičių kapinės. Netoli Žemalės buvo Lėlaičių dvaras, o prie jo Lėlaičių kapinės. Tose kapinėse buvo senas namelis, o rūsyje palaidotas Lėlaičių dvaro savininkas. Senieji žmonės dažnai jį sapnuodavo, kad eina su juo ieškoti pinigų, o radę sutvarkys dvaro vartus ir užtaisys stogą.

Mergų piliakalnis. Tarp Plinkšių ežero ir Sruojos upelio yra istorinis Mergų piliakalnis. Ši vieta gilioje senovėje buvusi labai įtvirtinta: įruošta požeminių urvų - slėptuvių sistema. Kai XVII a. žemaičių žemę užplūdo švedai ir žiauriai niokojo kraštą, piliakalnio slėptuvėje buvo pasislėpusios apylinkės merginos ir jaunos moterys. Švedai buvo nustebinti, niekur nerasdami jaunų moterų. Tačiau po kiek laiko jiems pavyko slėptuvę susekti. Jie užvertė urvo angą ir palaidojo apie 2000 merginų ir jaunų moterų. Nuo to laiko šis kalnas Mergų kalnu vadinamas.