Mažeikiai

Seniūnijos administracinės įstaigos yra Mažeikių mieste, kuris į seniūnijos teritoriją neįeina. Yra 21 kaimas, didesni iš jų Krakiai, Bugeniai, Purvėnai, Ruzgai, Naikiai, Žiogaičiai. Teritoriją kerta svarbus Mažeikių-Skuodo plentas, Mažeikių-Rygos (šiuo metu dalis geležinkelio išmontuota) ir Šiaulių-Liepojos geležinkeliai.

Plotas: 10479 ha.

Gyventojai: apie 3569 žm.

Krakiai

Krakių kaimas Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, prie kelio Kuršėnai–Mažeikiai, 5 km į pietryčius nuo Mažeikių. Išsidėstęs tarp Dargių miško šiaurėje ir Ventos upės pietuose.

Gražiausia Krakių vieta - prie ventos esanti Paulianka. XIX a. viduryje Pauliankoje broliai vokiečiai Lačiai pastatė vandens malūną, kuris ne kartą buvo perstatytas. Po pirmojo pasaulinio karo malūnas gamino elektrą Pauliankai ir aplinkinėms sodyboms. 7 dešimtmetyje jis buvo sugriautas.

Bugeniai

Kaimas Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, 10 km į vakarus nuo Mažeikių. Seniūnaitijos centras.

2016 m. rugsėjį Bugenių kaimas švęs 355 metų jubiliejų. Pirmą kartą kaimas paminėtas 1661 m. Telšių pavieto žemės teismo antstolių bajoriškų valdų apžiūros akte.

1886–1896 m. kaimo savininkais buvo bajorai Antanas Kasparas Pacevičius (Herbas Pusė Erelio) ir jo žmona Ieva Laucevičiūtė (Herbas Vanagas).

Su Bugenių kaimu glaudžiai susijusi dvarininko, gydytojo Boleslovo Kauno-Kaunackio (1864-1936, Bugenių k.) veikla. Apylinkėse jis buvo plačai žinomas kaip gydytojas. Gydė ligonius, turėjo savo vaistinę. vargšus gydė veltui, bet pakviesdavo juos talkininkauti. Bugenių laukuose stūgso Gedimino stulpų formos laidojimo rūsys, kuris B. Kauno-Kaunackio nurodymu buvo įrengtas minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Užrašas ant kapo rūsio byloja, kad čia palaidotas ir gydytojas.

Ruzgai

Kaimas Mažeikių apylinkės seniūnijoje, 11 km į šiaurės vakarus nuo Mažeikių, abipus geležinkelio. Vakariniu pakraščiu teka Venta, šiaurinėje dalyje įsiterpia Kuodžių miškas, pietuose yra Bugenių, pietvakariuose - Ruzgų miškas.

Pašto skverelyje yra iš Dapšių atvežtas mitologinis akmuo.

Ruzgai pirmą kartą paminėti 1589 m. XIX a. pab.-XX a. pr. buvo Ruzgų kaimas ir dvaras. XIX a. pr. šis kaimas dar buvo vadinamas Ruotužės kaimu.

Istorikas Povilas Šverebas, padedant dapšiškiui Vladui Kentavičiui, tiksliai pažymėjo Ruzgų kaimo kapinaites, kuriose amžino poilsio atsigulė įvairių tautybių ir įsitikinimų žmonės. Jose ilsisi 1919 m. žuvęs bolševikas Aleksandras Čiurbanovičius, kuriam XX a 3 deš. viduryje būsimasis dailininkas Švažas, gavęs iš ūkininkų Kenstavičių medžiagos, padirbo kryžių su užrašu: „Karžygi, ilsėkis ramybėje kritęs už savo idėją“, karys iš Fon der Golco divizijos, II Pasaulinio karo metu nušautas Židikų fotografas Leiba Fridmanas, etape mirę rusų karo belaisviai, dvarininkai Riutės ir Helcermanai. Šios kapinaitės yra Ruzgų dvaro žemėje, ant Varduvos upės kranto, ir yra vadinamos Ruzgų dvaro kapeliais.

Dargiai

Kaimas Mažeikių rajone, 2 km į pietryčius nuo Urvikių. Per kaimą teka Ašva ir jos kairysis intakas Rūdupis. Istoriškai susiformavo du Dargių kaimai.

Dargių kaimo koplytstulpis su nukryžiuotojo skulptūra ir ornamentuotu kryžiumi 1993-04-30 įtrauktas į LR nekilnojamųjų kultūros paminklų sąrašą.

Žiogaičiai

Kaimas Mažeikių apylinkės seniūnijoje, prie Mažeikių-Purvėnų ir Mažeikių-Laižuvos kelio. Per kaimą teka Ašva, kurios pakrantėje yra poeto Leono Skabeikos (1904-1936 m.) sodyba-gimtinė. Pietrytinė kaimo dalis vadinama Bimbalynu.

Žiogaičių kaimas (siolo Zogaycie) paminėtas 1661 m. Viekšnių seniūnijos inventoriuje. Čia nurodyta, kad kaime yra tik vienas kiemas, savininko pavardė ir vardas, dirbamų valakų dydis ir kiek privalo sumokėti mokesčių. 

Purvėnai

Kaimas Mažeikių rajone, prie kelio Viekšniai–Purvėnai–Laižuva, 12 km į rytus nuo Mažeikių ir 9 km į pietus nuo Laižuvos. Pietiniu pakraščiu teka Purvas (Ašvos intakas). Purvėnuose 1842 m. kovo 14 d. gimė kunigas, prozininkas, vertėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas, mokslo populiarintojas Jonas Balvočius.

Stulpino malūnas. Prie upės Ventos stovi senas malūnas. Pasakojama, kad gyveno kapitonas Stulpinas. Gyveno Klaipėdoje, plaukiojo jūra. Bet jo pajamos nebuvo labai didelės ir kapitonas nusprendė pasistatyti malūną. Vieno akmens kaina buvo lygi karvės kainai, o pinigų tiek Stulpinas neturėjo. Vis dėlto kapitonas neatsisako savo sumanymo. Kartą, kai Stulpinas plaukiojo jūroje savo laivu, laivas gavo signalą „SOS". Tai buvo „Titaniko" signalas. Galingas milžinas gavo skylę ir skendo. Nuskubėjusiam pagalbą kapitonui pavyko išgelbėti kelis „Titaniko" keleivius. Už žmonių išgelbėjimą Stulpinas gavo apdovanojimą pinigais. Dabar kapitonas buvo turtingas ir galėjo pastatyti malūną. Jis nusprendė statyti ji Mažeikiuose, savo gimtinėje. Deja, baigti statybas jam nepavyko. Tai padarė kompresorių gamykla. Ji perstatė jį į poilsio namus. Dabar Stulpino malūne švenčiamos įvairios šventės.

Apylinkėse tada buvę beveik vieni miškai ir pelkės, maža gyvenamųjų sodybų: miškuose laikėsi ir plėšikų, kurie dažnai užpuldavę keleivius, atimdavę jų turtą, o pačius nelaiminguosius neretai nužudydavę, pakasdami čia pat miške. Ir šiais laikais, kasant šulinius, pamatus trobesiams ar atliekant kitus žemės darbus, užtinkama pavieniui ar grupėmis netvarkingai, be karstų palaidotų žmonių kaulų. Plėšikų skaičių apylinkėse didino ir valdžia, tremdama čia nusikaltėlius.

Krakiai. Aplink kaimelį gražus gamtovaizdis: pušynėliai, Vingiuojanti upė Venta ir pagarsėjusi Ubagės pelkė.

Seniai, kai mūsų seneliai buvo vaikai, Krakių kaimelyje gyvenusi labai neturtinga moteris. Ji eidavo po kaimą ir ubagaudavo, bet jai dažniausiai nesisekdavo ir ji grįždavo su tuščia pintine j savo lūšną. Bet vieną dieną žmonės tapo tokie geri, kad viską, ką turėdavo atliekama, atiduodavo ubagei. Vieną kartą ji su pilnu maišu valgio ir rūbų ėjo per mišką, kuriame buvo didelė pelkė ir ji, net nepastebėjusi, kad po jos kojomis vanduo, nugrimzdo žemyn. Nuo to laiko žmonės ėmė vadinti tą pelkė „Ubagės pelkė“.

Naikių piliakalnis. Piliakalnis yra netoli prie Ventos upės. Pasakojama, kad kalne palaidotas kažkoks vyskupas. Kiti sako, ten palaidotas kunigaikštis Naikys. Nuo to ir kilo kaimo pavadinimas.

Naikių kaimas. Ten kur į Ventą įteka upelis Vaidminas, yra kaimas. Prieš daug metų ten buvo turtinga vieta. Žmonės visko turėjo: galvijų, paukščių. Užpuolė tą kraštą kryžiuočiai. Jie atėjo i kaimą. Kryžiuočiai degino namus, ėmė i nelaisvę moteris ir vaikus, žudė vyrus. Kaimas buvo beveik sunaikintas. Į pagalbą atvyko narsus karys Naikys. Jis su savo vyrais sumušė kryžiuočius, bet pats mūšyje buvo sunkiai sužeistas ir mirė. Kaimo žmonės atsidėkodami pavadino savo kaimą jo vardu.

Juodeikiai. Ten, kur dabar Naftos gamykla stovėjo Didžiųjų Juodeikių dvaras ir ošė senas ąžuolynas su garsiuoju Juodeikių ąžuolu. 1912 m. dvaras sudegė. Dvaravietės pėdsakų dar yra išlikę. Žiloje senovėje, kada lietuviai garbino gamtos reiškinius, Juodeikių ąžuolynas buvo laikomas šventu. Matyt, buvo ir aukuras, kuriame vaidilučių kurstoma degė šventoji ugnis. Legendose pasakojama, kad paskutinė vaidilutė palaidota Užpilkių piliakalnyje.

Seni žmonės pasakoja, kad ten gyveno dvarininkas. Jis išardavo laukus ir ilgainiui nusigyvenęs, jų nebeapsėdavo. Laukai ištisus metus juoduodavo. Iš to ir pavadinimas.

Užrašytas ir kitoks kaimo pavadinimo kilmės aiškinimas. Pasakojama, kad labai seniai čia buvęs dvaras, kurio ponia buvusi paralyžuota. Ji turėjusi mylimą beždžionę ir tarnus - juodukus. Tie tarnai nešiodavę tą ponią. Beždžionė krėsdavusi išdaigas už kurias nukentėdavę juodukai. Kartą, kai ponios nebuvo, jie sumanė beždžione nusikratyti. Žinodami, kad beždžionė mėgsta mėgdžioti, jie ėmė skustis. Ta pamačiusi pagriebė skustuvą skustis ir pasipjove. Ponia netekusi beždžionės įduko, kankino juoduosius tarnus ir po to po ąžuolu sudegino. Nuo tol kaimas ir vadinamas Juodeikias - pagal juodukus.

Apylinkėse, kur pastatyta naftos perdirbimo įmonė, yra išlikę ir daugiau senovės kulto pėdsakų. Tai Dapšių alkakalnis, esantis Ruzguose, kairiajame Varduvos krante, Lugnų pievoje - dubenuotas akmuo, kuris mena senų šių kultų laikus.

Sklido iš lūpų lūpas žmonių pasakojimai (legendos) apie prancūzų paslėptus aukso turtus mūsų miškuose. Kad Prancūzmečiu (1812 m.) pro čia ėjo jų kelias, rodo išlikęs vietovardis.

Pumpurai. Pumpurų molynas - šiaurinis telkinio pakraštys siekia geležinkelio tiltą. Jį sudaro nemuno amžiaus limnoglacialinės ir glacialinės nuosėdos. Molis pilko atspalvio, kompaktiškas, riebus, plastiškas, apatinėje sluoksnio dalyje - juostuotas ir su klintinėmis konkrecijomis. Po moliu slūgso kompaktiškas moreninis priemolis su žvirgždo ir gargždo priemaiša.

Purvėnai. Legendos pasakoja, kad netoli Mažeikių buvo daug purvo, ir ten niekas negyvendavo. Vėliau viena neturtinga šeima ten apsigyveno. Atsikėlė ten gyventi ir daugiau šeimų. O pati turtingiausia šeima buvo Venų. Gyventojai nusprendė pavadinti savo mažą kaimelį sudėję du žodžius: purvas ir Venai. 

Pėduotas akmuo. Purvėnų akmuo su pėda, dar vadinamas Dievo pėdele, yra 850 m į šiaurės rytus nuo kelių į Mažeikius, Viekšnius ir Laižuvą sankryžos, Beišino miške. Akmuo - rusvai pilkas, plokščiu viršumi, netaisyklingo trikampio formos. Pietinėje pusėje yra panašus į kairę mažo vaiko pėdelę įdubimas.

Legendos pasakoja, kad buvę laikai, kai akmenys buvo minkšti, todėl juose palikę laumių, žmonių pėdų ar velnių kanopų atspaudai. Kitoje legendoje pasakojama, kad bėgdamas Velnias užšoko ant jo ir įmynė savo pėdą. Tą akmenį vadino Slapuku.

Taip pat pasakojama, kad Beišino miške buvo ąžuolas. Dabar jis nukirstas. Apie jį yra du padavimai. Pirmasis: Napoleonas bėgdamas iš Rusijos per Lietuvą, paslėpė čia 7 statinaites „raudonųjų“. Po karo prancūzai dar prašė rusų caro, kad leistų iškasti lobį, bet čia pinigų ieškojo rusų inžinieriai. Antras: vaidendavosi ožys ir jautis, kurie užpuldinėdavo praeivius. 1912 m. čia rasta 10 plonų sidabrinių monetų.