Istorija
Laižuvos seniūnija yra Mažeikių rajono šiaurės rytuose. Seniūnijos centras - Laižuvos miestelis. Seniūnijoje yra 14 kaimų, didesni iš jų: Laižuvos miestelis, Auksūdys, Purpliai.
Plotas - 5775,5 ha
Gyventojų skaičius - 1198 žm.
Laižuva
Miestelis įsikūręs 15 km į šiaurės rytus nuo Mažeikių. Jos šiauriniu pakraščiu tekanti Vadakstis žymi tarpvalstybinę Lietuvos-Latvijos sieną. Istoriniuose dokumentuose Laižuva minima nuo XV a. Manoma, kad Laižuvos kaimas susiformavo 1568 m. (per valakų reformą). Miesteliu tapo XVII a. pradžioje. Laižuvos istorija susijusi su garsiais, kraštui nusipelniusiais žmonėmis. 1767-1781 m. čia klebonavo katekizmo rengėjas ir leidėjas Kazimieras Klimavičius.
1876-aisiais į Laižuvą klebonu paskirtas poetas, kunigas Antanas Justinas Vienažindys. Dirbdamas Laižuvoje kunigas bendradarbiavo su knygnešiais, palaikė ryšius su „Aušros“ redakcija. Klebonas atnaujino Laižuvos bažnyčią ir atstatė mūrines Kristaus kančios stotis. Laižuvoje iki šių dienų yra išlikusi liepa, prie kurios sukniubo, nepajėgęs nueiti iki šventoriaus kunigas. Taip pat akmuo, ant kurio poetas parašė pačias gražiausias poemas.
1898-1903 m. Laižuvoje vikaravo poetas Mikalojus Šeižys-Dagilėlis. 1911 m. į miestelį atvyko Juozas Tumas-Vaižgantas ir čia klebonavo iki 1914 m.
Auksūdys
Auksodė (tarm. Auksuodė), vienas didesnių Laižuvos seniūnijos kaimų. Pietuose ribojasi su Žiogaičių, Dargių ir Purvėnų, vakaruose - su Stumbrų, šiaurės vakaruose - su Purplių, rytuose - su Palaižupės k. šiauriniu pakraščiu teka Vadakstis, pietiniu - Vaidminas; kaimą kerta Mažeikių-Jelgavos geležinkelis ir Mažeikių-Laižuvos kelias.
Rašytiniuose dokumentuose Auksūdys paminėtas 1661 m. Yra išlikusi buvusios sodybos koplytėlė, kurios keturiose įstiklintose arkinės formos nišose stovėjo keturios skulptūros, vaizduojančios šv. Barborą, šv. Juozapą su Kūdikėliu Jėzumi, Švč. Mergelę Mariją Maloningąją, Pietą. Koplytėlė pastatyta po to, kai mirė trys šeimininkų vaikai ir krito karvė, yra užsakovų Barboros ir Juozapo Andriuškų vardus atitinkančios šv. Juozapo ir šv. Barboros statulėlės. Figūros statiškos, jų meninė forma realistinė su susmulkintomis detalėmis. Keturšlaitės koplytėlės stogelį puošia keturi kryželiai, centrinis dominuojantis, ornamentuotas pailgintomis voliutomis.
Purvėnai
Purvėnai – kaimas Mažeikių rajone, prie kelio 1003 Viekšniai–Purvėnai–Laižuva, 12 km į rytus nuo Mažeikių ir 9 km į pietus nuo Laižuvos. Pietiniu pakraščiu teka Purvas. Purvėnuose 1842 m. kovo 14 d. gimė kunigas, prozininkas, vertėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas, mokslo populiarintojas Jonas Balvočius.
Purpliai
Kaimas Mažeikių rajone, 14 km į šiaurės rytus nuo Mažeikių. Šiauriniu pakraščiu teka Vadakstis.
Kaime yra likęs senovinis malūnas. Purplių vėjo malūną 1898 m. pastatė Antanas Racevičius pagal iš Latvijos gautus brėžinius. Malūnas veikė iki 1962 m. Vėliau jį atrestauravo Mažeikių baldų fabriko dirbantieji. Veikė iki 1962 m. Malūnas1995 m. įrašytas į LR kultūros paveldo registrą, kaip turintis technologinę, istorinę ir architektūrinę vertę.
Kaime taip pat yra koplyčia. Pasakojama, jog XIX a. gyvenęs kunigas vienuolis Remutis pamatė, jog Purplių kaimo gyventojai tiki ne Dievu, o burtais. Tuo pat metu sunkiai susirgęs kunigas susapnavo sapną: ant senų Purplių kapinių, laisvoje vietoje, reikia pastatyti koplyčią, tad jis pasveiksiąs. Vienuolis ėmėsi statybų ir 1842 m. koplyčia buvo baigta ir pašventinta Švento Kryžiaus Išaukštinimo vardu, o pats kunigas iš tikrųjų pasveikęs.
Padavimai, legendos, mitai
Laižuva. Pasak legendos, tai atsitiko labai seniai, kai kryžiuočių ordinai puldinėdavo Lietuvą. Vieną kartą kryžiuočiai atklydo į dabartinį Mažeikių rajoną. Tačiau tais laikais ten driekėsi didžiuliai miškai ir pelkės. Vokiečiai pasiklydo, bet jiems pavyko sučiupti vieną žemaičių šeimą, besislapstančią miške. Riteriai įsakė vyrui išvesti juos į miestelį, bet šis nesuprato. Tada žmona pasakė:
- Vesk per pelkes, lai žūva!
Žemaitis ir nuvedė kryžiuočius į pelkes, kuriose sunkiai ginkluoti riteriai žuvo. Nuo to laiko ši vieta vadinama Laižuva.
Taip pat pasakojama, kad kryžiuočiams nusprendus persikelti per Vadaksties upę į pietus, ten gyvenę žemaičiai, pamatę priešus kitoje upelio pusėje, ėmė šaukti:
- Lai žūva priešas anapus upės, nepriėjęs mūsų sodybų. Lai žūva!
Auksodė. Vienoje legendoje sakoma, kad šiose apylinkėse prieš daug metų gyveno turtingas žmogus. Šis žmogus buvo pasodinę didžiulį sodą. Metai bėgo, sodas vis augo ir gražėjo. Sode prinokę vaisiai buvo labai skanūs ir aukso spalvos. Kartą nutiko didelė nelaimė. Kaime siautė perkūnija, o vienas žaibas trenkė tiesiai į sodą. Kilo gaisras, sudegė visas sodas. Matę tą gaisrą žmonės pasakojo, kad visa padangė tarsi auksu žėrėjo, o žmonės bėgdami gesinti gaisro šaukė: - „Aukso soda dega, aukso soda dega!“ Nuo tada ir liko pavadinimas Auksodė.