Mažeikiai

Tirkšlių seniūnijos centras - Tirkšlių miestelis. Seniūnijoje yra 18 kaimų, didesni iš jų: Balėnos, Užlieknė, Pievėnai, Geidžiai.

Plotas - 11913 ha

Gyventojų skaičius - 4745 žm.

Tirkšliai

Minimi nuo XIII a., miestelis ir dvaras – nuo XVI a. 1612 m. įsteigtą bažnyčia. Tirkšliai labai nukentėjo per Šiaurės karą (1700-1721 m.), nuo 1710 m. maro.

Nuo XVI a. Tirkšlius valdė dvarininkai Važinskai. Dvaras buvo ten, kur dabar Tirkšlių pagrindinė mokykla. Tik aukšti seni alėjos medžiai rodo, kad čia buvęs dvaras. 1605 m. į Tirkšlius atvykęs karaliaus revizorius E. Ilgovskis vėl surašė inventorių. Tada Tirkšlių valdai priklausė daugiau kaip 150 valakų. 

XVII a. pradžioje Tirkšlių apylinkėse dar buvo daug prietarų. 1630 m. birželio 12 d. už „raganavimą“ sudeginta Regina Kosciukienė. Kiek vėliau čia sudegintos dar dvi raganos.

XIX-XX a. pirmoje pusėje Tirkšliai buvo valsčius, tarpukariu – Mažeikių apskrities valsčiaus centras. Čia vyko dideli turgūs ir prekymečiai. Vietos gyventojai dalyvavo 1863-ųjų metų sukilime, įnirtingai kovėsi su caro kariuomene. Nuo XVII a. pab. ar XVIII a. pr. iki 1941 m. Tirkšliuose aktyviai reiškėsi žydų bendruomenė.

Tirkšlių bažnyčiai žemė buvo dovanota dar XVII a. pradžioje (1612 m.). 1616 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza paragino Tirkšlių seniūną E. Fitingą pastatyti bažnyčią. Medinė bažnyčia pastatyta 1766 m., su varpine ir varpais. 1936-jųjų m. vasarą ši bažnyčia sudegė. Išgelbėti pavyko keletą paveikslų, dvi statūlas, kelis kryžius su kenčiančių Kristumi, dalį senojo parapijos archyvo. Visos likusios senienos klebono Antano Šimkaus dėka buvo sutvarkytos ir eksponuojamos kapinių koplyčioje bei bažnyčioje.

Netrukus kunigo A. Kielos (1899-1983) iniciatyva pradėta statyti nauja bažnyčia. Ją suprojektavo garsūs Kauno inžinieriai Vaclovas Michnevičius ir Stasys Buchovskis. Statyba užbaigta 1936 m. Kristaus Karaliaus bažnyčia yra plytų mūro, neogotikinė, stačiakampio plano, vienabokštė, su apside. Bažnyčios bokšte pritvirtintas 1297 kg sveriantis varpas, nulietas 1933 m. Liepojos metalo apdirbimo fabrike. Klebonas Bronislovas Burneikis (1923–1991) pastatė kleboniją.

Tirkšlių simbolis – Penkių širdžių koplytstulpis, sumūrytas 1776 m. nežinomo autoriaus, pastatytas miestelio centre. Koplytstulpio viršuje yra nedidelė, keturkampė, vertikalių formų koplytėlė, imituojanti portiką. Apvaliąją dalį iš trijų pusių puošia ryškiai raudonių penkių širdžių eilės.

Apie 1780 m. į Tirkšlių pušyną gyventi atsikėlęs Tadeušas Drazdauskas. Jį čia atsiuntęs vyskupas Giedraitis, kad patrauktų daugiau žmonių į katalikų tikėjimą. Drazdauskas pasistatęs medinį be langų namelį, jame gyvenęs, o miegodavęs ant drėgnos žemės. Namelyje nebuvę jokio baldo, netgi krosnies nepasistatęs. Atsiskyrėlis nieko neįsileisdavęs, būdavęs apsivilkęs juodu apsiaustu, kurio priešakyje išsiūtas baltas kryžius, nugaroje - kaukolės ženklas. Iš įnamių telaikęs juodą katiną. dažnai eidavęs į bažnyčią melstis. Valgęs labai prastai: jeigu kas atnešdavęs jam maisto, jį paimdavęs. Čia ir miręs. Tirkšlių atsiskyrėlio (pustelninko) kryžius pastatytas Tirkšlių pušyno glūdumoje. Kryžius metalinis, įtvirtintas akmeniniame pagrinde. Paminklą juosia tvora, kurią laiko aštuoni kuoleliai. Vienoje pusėje akmeninio pundamento užrašyta „ČE GIVENA PUSTELNIKS DRAZDAUSKIS IR MIRE 1835“, kitoje – „PASTATĖ AVGUSTINAS ŠAKIS 1918 m.“

Tirkšlių parapijos kapinės įsteigtos XVIII a. pab. Kapinių medinėje koplyčioje yra vertingų valstybės saugomų dailės paminklų - kryžių, skulptūrų. Šiose kapinėse palaidoti kraštui ir Lietuvai nusipelnę žmonės: aktorė Morta Grikštaitė-Vaičkienė (1890-1977), kunigas, Garbės kanauninkas Antanas Kiela (1899-1983), muzikos mokytoja, chorvedė Janina Mekytė-Spalvienė (1937-1997).

Geidžiai

Kaimas Mažeikių rajone. Geidžių kaimas minimas 1721-08-07 Tirkšlių miestelio ir valsčiaus inventoriuje. 1862 m. dvarininkas Važinskis pastatė naują erdvią medinę koplyčią, kuri priklausė Tirkšlių parapijai. Tarpukario metais čia buvo Šv. Onos oratorija, kurioje kartais iš Tirkšlių atvykęs kunigas laikydavo pamaldas. Šv. Onos dieną, kada čia būdavo atlaidai, suvažiuodavo keletas kunigų ir daug maldininkų.

Apylinkėse žmonės Geidžius vadino Geidžių krepostimi (tvirtove), nes Geidžiuose ir apylinkėse yra daug akmenų. Kaimo tvoros palei vieškelį ir kitur sukrautos iš lauko akmenų, jos eina tiesiomis linijomis, ne tik žemės paviršiuje, bet ir žemėje. Daugelį tų akmenų panaudojo Važinskis šventoriui aptverti, daugybę išvežiojo ūkininkai, sunaudojo kelių statybai. 1937 m. ūkininkas Mitkus, kasdamas tvartams statyti pamatus, metro gilumoje surado gerai išsilaikiusį akmeninį grindinį.

1901-02-28 Caro paliepimu buvo nubaustas 3 dienų arešto Geidžių k. gyvenantis knygnešių rėmėjas Leonas Končius už kraičio skrynioje rastas 8 lietuviškas knygas; bausmę atliko Tirkšliuose, valsčiaus daboklėje.

Netoli Geidžių kaimo, prie Geidžių - Tirkšlių kelio, apie 150 m į šiaurės vakarus nuo naujųjų Geidžių kapinių yra akmuo. Šis mitologinis akmuo - respublikinės reikšmės geologijos paminklas – pats didžiausias riedulys Mažeikių rajone. Valstybės saugomas nuo 1964 m. Geidžių akmuo vadinamas Trobele, Pirtele. Riedulys yra pailgos netaisyklingos formos, pagal skalumo plokštumas susiskaidęs, plyšiuotas ir atrodo tartum glaudžiai sudėliotas iš kelių akmeninių luitų. Jo ilgis – 6 m, plotis – 3,6 m, aukštis – 2,5 m, didžiausia horizontali apimtis – 15,25 m. Iš vakarų pusės akmuo panašus į namelį su „prieangiu“ šiaurės dalyje. Tą dalį žmonės nuskėlė 1948 m., norėdami suskaldyti visą akmenį.

Užlieknė

Kaimas pusiaukelėje tarp Viekšnių ir Tirkšlių.  Kaimas nuo  Tirkšlių nutolęs 7 km, o nuo Mažeikių į pietvakarius – 14 km. Užlieknės kaimas išsidėstęs prie gražaus pušynėlio. 

Yra Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia, pastatyta 1857 m.  Per Užlieknę teka Šventupys.

Užlieknė (siolo Uzleknie) paminėta 1661 m. Viekšnių seniūnijos inventoriuje, kuriame nurodyta, kad yra yra 22 kiemai (dūmai), jų savininkų vardai ir pavardės. Čia taip pat minima Užlieknėje veikianti žydo Rubino Milanovičiaus karčema, kuri turi mokėti 100 činšo mokestį.

Užlieknės kolūkio kūrimąsi aprašė rašytojas Jonas Avyžius apysakoje „Žmogus lieka žmogumi“.

Užlieknės kapinės įrengtos prieš 1867 m., nes yra pažymėtos žemėlapyje. Jose palaidoti dvasininkai: Stanislovas Ercius (gim. data neįskaitoma – mirimo data 1936-04-23, 54 metų) ir Kazimieras Vilkickas (1874-01-02 – 1943-10-24), gyvenęs ir kunigavęs Užlieknėje.

Kiek toliau į vakarus nuo šių kapinių, miškelyje, ant kalnelio yra dar senesnės Užlieknės kapinės, vadinamos Žydų kalnu. Plotas 0,11 ha. Ant kapinių kalnelio stovi metalinis kryžius su užrašu: Fund. Leonas ir Cicilija Sidabrai 1925; šios kapinaitės buvo jų žemėje. Išlikęs toks pasakojimas, kad XIX a. pr. Užlieknės kaimo centre, ant kalno buvo pastatyti dideli rūmai, kuriuose gyveno žydai. Vieną kartą kalnas atsivėrė ir į jo prarają pradėjo smegti rūmai. Tąsyk vienas žydas, norėdamas išsigelbėti, pasičiupo brangenybes, išbėgo lauk, ėmė viską ir užkasė. Kai tik tą lobį užkasė, rūmai visiškai susmego į prarają ir vėl liko pats paprasčiausias kalnas. Žmonės to įvykio atminimui ant kalno pastatė paminklą, ant kurio įamžino visų ten gyvenusių žydų vardus, pavardes, ir pavadino tą kalną Žydų kalnu. Ir dabar ant to kalno tebestovi paminklas, o daugelis tiki, kad jame kažkur tebėra užkasti lobiai

Apie čia pastatytą kryžių aiškinama ir taip, kad paminklą L. ir C. Sidabrai savo žemėje pasistatę kuriam iš jų sunkiai susirgus, tačiau čia jie nepasilaidoję. Gali būti, kad paminklą jie statė ne sau, o jau čia palaidotųjų atminimui.

Pievėnai

Kaimas Mažeikių rajone. Pievėnų pakraščiu teka Pievys (Ventos intakas). Yra Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia ir varpinė (abi pastatytos 1788 m.), B. Pundziaus gimtoji sodyba (muziejus nuo 1971 m.). Pievėnuose yra išlikęs vienintelis Europoje paprotys – teatralizuotas velykžydžių budėjimas Pievėnų bažnyčioje.

Pirmą kartą istoriniuose aktuose Pievėnai minimi išvedant tarp Livonijos ir Žemaičių ribą 1426 m. Tada ji šiame ruože ėjo Dabikinės upe, per Pievėnus, Balėnus. 1528 m. kariuomenės sąrašuose vėl galima rasti Pievėnų vardą; tada čia gyveno kelios bajorų šeimos, turėjusios statyti karo reikalams raitelių. 

1776-1788 m. bajoras Feliksas Važinskas pastatydino bažnyčią ir jai skyrė 1 valaką žemės. Prie bažnyčios veikė pradžios mokykla, kurioje 1853 m. mokėsi 14 vaikų. Bažnyčios šventoriuje augo apie 19 m aukščio ir 2,6 m skersmens liepa. Ji turėjo du kamienus, kurie buvo surišti, bet vienas per 1993 m. audrą nulūžo. 1991 m. parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas pasiūlė Pievenų liepą patvarkyti: seną metalinį žiedą pakeisti nauju, užtaisyti skyles, paramstyti medį. 1986 m. Pievenų liepa paskelbta vietinės reikšmės gamtos paminklu. Per vėlesnius uraganus nulaužta. Ant jos kelmo pastatyta koplytėlė.

Pievėnuose gimė skulptorius Bronius Pundzius (1907–1959), čia baigė trimetę pradžios mokyklą.

Tirkšliai.  Ilgais žiemos vakarais mergaitės iš vieno kaimo mėgdavo valgyti žirnius. Prisivalgiusios tų žirnių, jos eidavo į šokius. O pilvai imdavę groti įspūdingą muziką:

- Tirkšt, tirkšt, tirkšt...

Todėl kaimo vaikinai tą kaimą pavadino Tirkšliais.

Dar ir dabar Tirkšlių dvaras apipintas įvairiais pasakojimais ir padavimais:

• Kalbama, kad po dvaro rūmais ir bažnyčia buvo užmūryti rūsiai. Juose anksčiau laidojo dvarininkų šeimos narius, švedmečiu slėpė savo turtus ir brangenybes.

• Kiti kalba, kad buvo iškasti tuneliai, kurie jungė dvarą, bažnyčią bei Tirkšlių pušyną.

Tirkšlių miestelio pasididžiavimas - Tirkšlių pušynas, kurio takeliai buvo išbarstyti baltu smėliu. XIX a. pirmoje pusėje Tirkšlių valsčiaus archyve buvo surastas prancūziškai rašytas dokumentas, kuriame vieno pranzūzų dalinio iždininkas mirdamas rašė, kad jis neturėdamas ryšio su besitraukiančiais iš Rusijos prancūzais, turėjęs Tirkšlių pušyne pakasti po viena pušimi to dalinio iždą. Kad tautiečiai ateityje iždą galėtų surasti, į pušį įkaldinęs ratų „šerdešninką“. Pasklidus šiai žiniai prasidėjo karštligiškas iždo ieškojimas, tačiau niekam nieko neradus, žmonės šį įvykį pamiršo.

Tirkšlių pušyne yra paskutiniojo Lietuvo atsiskyrėlio kapas. Apie šį žmogų sukurta taip pat daug legendų:

• Vieną kartą susilažinę Viekšnių kunigas Livenas su grafu Šapskiu iš gorčiaus auksinų, kad graži mergina sugundys senį. Nebegalėdamas atsiginti merginos, atsiskyrėlis perrėžęs ranką žemiau alkūnės ir savo krauju aptaškęs merginos veidą. Džiaugėsi grafas Šapskis laimėjęs.

• Sykį atsiskyrėlis naktį išgirdęs, kaip kalbasi du vyriškiai apie tai, kaip apiplėšti Pašerkšnės dvarą. Senis pranešė ponui, bet šis nepatikėjo. Iš tikrųjų naktį poną apiplėšė ir šis atsiskyrėlis išprotėjo, iki ryto vis sėdėdavo medyje laukdamas plėšikų. Radę mirusį, žmonės jį palaidoję pačiame šilo viduryje. Vėliau pastatytas kryžius ant akmeninio pjedestalo su užrašu: „Jis save laikė burtininku“. 

• Kada žmonės skendėjo prietaruose ir tamsume, ir baudžiaviniame gyvenime nematė vargų pabaigos, jie eidavo pas Drazdauską ir klausdavo:

       - Kada galų gale baigsis mūsų vargai?

       Atsiskyrėlis duodavo visiems vieną ir tą patį atsakymą:

       Kai numirsi, visi vargai pasibaigs.

Penkių širdžių koplytstulpis. Apie koplytstulpio atsiradimą yra daug padavimų, kurie siejami su Važinskių šeima.

• Viename jų teigiama, kad koplytstulpį pastačiusi Važinskienė savo sūnaus, kurį pakorė švedai, atminimui, 1667 m.

• Kitame padavime menama, kad švedams puolant žemaičius, Tirkšlių savininkas ir Apuolės pilies gynėjas Važinskis buvo išvykęs į apylinkes telkti kariuomenės. Švedai atvykę į Tirkšlius ir pradėję Važinskio ieškoti. Juos pamačiusi Važinskienė su 4 vaikais pasislėpusi viename iš trijų dvaro požeminių urvų. Švedai įsiveržę, bet nieko neradę. Sugavę sargą (tarną), klausinėję, kur yra dvarininkas ir jo šeima. Tačiau sargas neišdavęs ir slėptuvės neparodęs. Įpykę švedai nuvedę sargą į miestelio aikštę ir ten jį nužudę. Sugrįžęs namo, Važinskis atradęs visus šeimos narius. Ištikimajam sargui, išgelbėjusiam jo šeimos narių gyvybes, pastatydinęs mūrinį paminklą su 5 raudonomis širdimis.

• Kitais duomenimis, koplytstulpis pastatytas 1867 m. atminti 5 žuvusius 1863 m. sukilėlius.

• Kitas padavimas pasakoja, kad dvarininko Važinskio sūnus buvęs medžioklės mėgėjas ir draugavęs su atsiskyrėliu. Jam einant medžioti, motina įdėdavusi bandelių jam ir atsiskyrėliui Drazdauskui.  Atsiskyrėlis užkalbintas nieko neatsakydavęs, o tik nuolat kartodavęs žodžius: „Už gera geru, už bloga blogu“. Jaunajam medžiotojui šie žodžiai labai įkyrėję ir kartą jis įdėjo nuodų į maistą. Po poros dienų užsukęs pas atsiskyrėlį, radęs besiruošiantį valgyti. Bajoraitis buvęs toks alkanas, kad suvalgė atsiskyrėlio duoną, kurią pats atnešė prieš porą dienų. Medžiotojas mirė, o po kiek laiko ir atsiskyrėlis atsisveikino su šiuo pasauliu. Motina po sūnaus mirties pastatė penkių širdžių paminką. Iš penkių širdžių vieną širdį skyrė sau, antą - sūnui, trečią - atsiskyrėliui, ketvirtą - sūnaus merginai, o penktą - liaudžiai.

Geidžių akmuo. Pasakojama, kad velnias šį akmenį nešė užtvenkti Ventos upę (buvo supykęs ant Ventos), bet, benešant per Geidžių mišką, užgiedojo gaidžiai, ir dideliu trenksmu nukritęs į dabartinę vietą.

Kita legenda pasakoja, kad Joninių naktį žmogus ant pečių nešėsi puodą aukso. Tačiau žmogų pradėjo vytis velnias. Nežinodamas ką daryti, žmogus pamatė netoliese gulintį akmenį, jį pakėlė ir puodą su auksu paslėpė po juo. Tuo tarpu užgiedojo gaidys, burtai išnyko ir paliko tas auksas gulėti visam laikui po tuo akmeniu. Tikima, kad tie turtai po akmeniu paslėpti, todėl vietos žmonės sako: „Je nuori prabaguotietie, rek nueitė pri Geidiū kaima akmėns, anou pakeltė. Tik ton vėskou rek darytė veinam”.

Treti pasakoja, kad keleivis ėjo keliu, paklydo, buvo naktis, ir, nerasdamas kur pernakvoti, jis ilgai vaikščiojo, kol tolumoj pamatė žiburėlį. Priėjęs mato trobelę. Įėjo į vidų, rado šiltą pečių, nusiėmė batus, pasidžiovė autus ant pečiaus, atsigulė į lovą. Rytą atsikeli - žiūri, kad guli prie didelio akmens, autus ant jo pasidžiovęs. Dėl šio atsitikimo akmuo pavadintas Trobele. Dar yra pasakojama, kad aplink akmenį daužant žemę, aidi. Čia vaidenasi, bėgioja kažkoks šuo. Dabar prie akmens atvažiuoja vestuvininkai, fotografuojasi, net gėlių padeda. O kodėl taip daroma, paaiškinti nesugeba.

Daubarių piliakalnis. Daubarių piliakalnis yra prie Viešetės, 300 m į šiaurę nuo Daubarių tvenkinio. Manoma, kad šiuos piliakalnius suformavo Viešetė, perskyrusi iš pradžių buvusį vieną didelį piliakalnį į dvi dalis. Didesnė piliakalnio dalis likusi dešiniajame, o mažesnė - kairiajame Viešetės krante. Taip pat yra miškas, kuris vadinamas Gojumi, šventuoju mišku.

Padavimai pasakoja, kad Gojuje buvo didelė pilis, kurioje apylinkų gyventojai gindavosi nuo užpuolikų. Pilies apylinkėse augo miškas, kurio niekas niekada neturėjo teisės kirsti. Miške buvo aukuras, kurenta ugnis dievų garbei. Miško savininkas neleisdavo nei ganyt, nei šienaut, nieko, užtad, kad šventas. Gojus nuo seno žmonių garbinamas.

Šventa buvo laikoma kalvelė prie Viešetės upės dešiniojo kranto. Čia stovėjo koplytėlė ir kryžius. Vietos žmonės šią vietą vadindavo Sukilėlių kapeliais. Viešetės šlaite tryško šaltinis. Buvo kalbama, kad čia įvyko stebuklas - 1863 m. sukilimo metu šioje vietoje iš Viešetės upės, iš šulinio šalimais, vaikas atnešė vandens sužeistai, sąmonės netekusiai sukilėlei, kuri nuo to vandens atsigavo ir vėliau pagijo.

Plėnakiai. Plėnakių kaime, 4 km. į pietryčius nuo Tirkšlių, Jono Tarviškio lauke 1923 m. Jaunazijus Reivytis lauke - pagriovyje pastebėjo kurmio iš žemės išraustus kelis sidabrinius pinigus. Pažarstęs visą kurmiarausį, jų rado apie dešimt. Keturi iš jų buvo labai dideli, kaip Lietuvos penkiličiai. Pinigai buvo švediški. Vieną didelį ir porą mažų jis atidavė Mažeikių muziejui. Pardavęs du didelius už 240 litų, nusipirko naują dviratį. Tuomet radėjui neatėjo į galvą, kad kurmis gal atrausė ne visus pinigus - ir jų daugiau neieškojo. Kai po poros metų susigriebė, plačiuose laukuose tos vietos neberado.

Jautakių piliakalnis. Tirkšlių apylinkėse stovi gan senas 15 m aukščio ir 70 m pločio Jautakių piliakalnis. Dabar Gilupės vandenys potvynių metu nugriovė jau pusė piliakalnio. Pasak padavimo, Jautakių piliakalnio rytinėje pusėje, kiek aukštesniame pakilime, stovėjęs aukuras. Kasnakt čia prisirinkdavo daugybė vaidilučių, kurios čia aukodavo aukas dievui Perkūnui. Tačiau naktį įvyko baisus dalykas. Tą naktį viena vaidilutė, vardu Jautakė, neatėjo į susirinkimo vietą ant piliakalnio. Dievas Perkūnas baisiai užsirūstino. Kitą naktį, kai vaidilutė atėjo prie aukuro, Perkūnas trenkė į ją. Jautakė nenukentėjo, tačiau aukuras suskilo į daugybę dalių, todėl čia dabar galima rasti daugybę didelių akmenų, t. y. aukuro liekanų.

Veselės kapinės. Tarp Užlieknės ir Viekšnių ant kalnelio prie kelio yra senos bei atviros kapinės. Seni žmonės, kurie jau seniai gyvena prie šių kapinių, atvažiavusiems svečiams pasakoja tokį padavimą:

XVIII a. čia pravažiavo dvi jaunavedžių poros. Viena pora važiavo į vestuves, kita - iš jų. Visi jie buvo poniškai išdidūs. Nei vieni, nei kiti nenorėjo praleisti. Tada jie pradėjo ginčytis ir greitai susipyko. Staiga pradėjo šaudyti vieni į kitus. Kova vyko tol, kol liko tik keletas gyvųjų. Mirė ir abu jaunavedžiai vyrai. Jaunamartės liko be savo mylimųjų. Jos ilgai verkė, tačiau po kiek laiko išsiskirstė. Visus žuvusiuosius palaidojo ten pat, vietoje. Ant žuvusiųjų kapų pastatė didelius kryžius. Praėjo daug metų. Kapinėse pradėjo laidoti apylinkių žmones. O šias kapinaites ir vadina „Veseles“ kapinėm.