Mažeikiai

Reivyčių seniūnija yra Mažeikių mieste. Seniūnijoje yra Leckavos miestelis ir 15 kaimų, didesni iš jų: Buknaičiai, Reivyčiai, Urvikiai.

Plotas - 9822,9 ha

Gyventojų skaičius - 1920 žm.

Leckava

Miestelis Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, 12 km į šiaurės vakarus nuo Mažeikių, Lietuvos-Latvijos pasienyje. Miestelis įsikūręs Ventos dešiniajame krante, šiauriniu pakraščiu teka Vadakstis, ja eina siena su Latvija, į ją šalia miestelio įteka Ašva. 

Istoriniuose šaltiniuose Leckava minima XVII a. pradžioje. Prie miestelio, 1 km į pietvakarius yra Mantvydų piliakalnis, kuriame, spėjama, stovėjo kuršių pilis, į šiaurės rytus – I tūkstantmečio – XIII a. Leckavos piliakalnis, į vakarus – Griežės piliakalnis. Aptiktas kapinynas. 1622 m. Griežėje pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia. 1630 m. Žemaičių seniūnas Jonas Alfonsas Liackis pastatydino medinę katalikų Leckavos bažnyčią. Vietovę ir bažnyčią gyventojai pavadino jo vardu. 1644 m. bažnyčia sudegė, tada dvarininkas pastatė kitą, didesnę, bet ir ši 1783 m. sudegė. Po dvejų metų Adomas Gurskis pastatė naują medinę Šv. Lauryno bažnyčią, kuri sudegė per Antrąjį pasaulinį karą išliko tik špitolė ir varpinė. Dabartinė medinė, stačiakampio plano su bokšteliu bažnyčia pastatyta 1958 m. Leckavos bažnyčioje yra 1838 m. Rygoje C. F. Šurino perlietas ornamentuotas varpas, ant kurio išlietas ilgas lietuviškas įrašas.

1901 m. pastatyta Leckavos dviaukštė, plytų mūro koplytėlė stovi priešais Šv. Bažnyčią. Fundatoriai – Adomas ir Morta Mockai. 1993 m. koplytėlė įrašyta į LR kultūros paveldo objekto registrą.

Leckavos senosios žydų kapinės, memorialinis paminklas 1996 m. įrašytos į LR nekilnojamų kultūros vertybių registrą. Yra išlikę nemažai akmeninių antkapių – macevų, kai kurie – su įrašais hebrajų kalba. Pagal įrašus seniausias antkapis yra su 1840 metų, su - vėliausias 1938 metų data.

Leckavos piliakalnis dar vadinamas Raganos kalnu, Šventorėno kaimeliu, yra prie Ventos ir Gilupio santakos, kairėje pusėje, apie 0,3 km į šiaurę nuo Leckavos-Buknaičių kelio. Datuojamas I tūkst.-XIII a.

Buknaičiai

Kaimas Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, 7 km į šiaurę nuo Mažeikių, Latvijos pasienyje. Per Buknaičius eina asfaltuotas kelias Ežerė–Mažeikiai, keliai į Leckavą ir į Laižuvą. Per kaimą teka Vaidminas, Alksnupis.

Buknaičių kaimas - išeivijos poeto Henriko Nagio tėvų gimtinė.

Buknaičių kaimo daraktorius Kazimieras Jagminas (1846-1910) bene iškiliausias liaudies švietėjas, daraktorius Mažeikių rajone. Nuo pat jaunystės iki mirties jis visas jėgas skyrė lietuviškoms mokykloms, ugdė tautinę savimonę ir puoselėjo gimtąją kalbą. Vykdant jo valią, K. Jagminas palaidotas Knabikų kaimo kapinaitėse, šalia daraktorinės mokyklos, buvusioje J. Liutkaus sodyboje. Jo mokiniai 1937 m. ant daraktoriaus kapo pastatė skulptoriaus M. Menčinsko suprojektuotą paminklą ir užrašė: „Kazimierui Jagminui, tauriam ir garbingam kaimo daraktoriui“. 

Urvikiai

Kaimas Mažeikių rajone, 3 km į šiaurės rytus nuo Mažeikių. Kaimo pakraščiu eina Mintaujos geležinkelis į Rygą. Veikia biblioteka. Kapinėse yra dailės paminklas – koplytstulpis (pastatytas 1934 m.). 

Urvikiuose gimė skulptorius Kazys Švažas (1924–), tapytojas Jonas Švažas (1925–1976).

Leckava. Vietovė, greičiausiai, bus gavusi dvarininko Liackio vardą. Vėliau buvo pridėtas žodelis „va", ir atsirado Liachava, po to Leckava.

Leckavos piliakalnis, vad. Raganos kalnas, Šventpilis, Šventorėlio kalnelis. Pasakojama, kad ant Raganos kalno gyveno ragana, kuri čia turėjo pasistačiusi rūmus. Ragana buvo nedora ir kerštinga. Pridarė apylinkių žmonėms niekšybių, žmonės ją sučiupo, užkūrė rūmus, į ugnį įmetė pačią raganą, ji liepsnose sudegė. 1978 m. J. Šliavas mini, kad vakarais prie kalno vaikų neleisdavo, sakydavo, „ten sėdi raganos". 1936 m. Stasys Ličkūnas nurodo, kad čia buvo pilis, kurią jūromis atkeliavę priešai išgriovė. Šaltiniuose nurodoma, kad Leckavos apylinkių žmonės ant Šventorėlio kalvos slapta rinkdavosi melstis, nes vyko kovos tarp kalvinų ir katalikų dėl Leckavos bažnyčios. Todėl buvo tikima, kad ant kalnelio buvo senų laikų bažnyčia, kad čia kažkas palaidota, kad yra XVIII a. kapai, nes buvo rasta kaulų. Ant šios kalvos susirinkdavo žmonos, kurios užkurdavo laužą ir degindavo aukas, verkdamos savo vyrų. Čia matydavo sėdintį ir verkiantį vaiką, vaikščiojančias švieseles.

Kartuvių kalnas nutolęs apie 1 km nuo Leckavos, kairiajame Vadaksties upės krante. Tai aukštumos kyšulys, skardis apaugęs pušimis. Pasakojama, kad čia 1863 m. rusai pakorė apie 300 vietos sukilėlių.

Senkapiai Šventorėliai. Netoli kelio Leckava-Ezere (Latvijos respublika) 100 m į pietus nuo Vadaksties upės yra kalva. Laikoma, kad čia augo dideli ąžuolai. 

Pasakojama, kad senovėje čia buvo pilis, kurią jūromis atkeliavę priešai išgriovė. 

Kiti pasakoja, kada šiose apylinkėse tarp kalvinų ir katalikų buvo kovojama dėl Leckavos bažnyčios, katalikai nebegalėjo joje melstis, tai slapta meldėsi ant Šventorėlio kalvos. 

Treti pasakoja, kad ant kalnelio buvo bažnyčia. Čia matydavo sėdintį ir verkiantį vaiką, vaikščiojančias švieseles. Spėliojama, kad kalnelyje yra „kai kas“ palaidota.