Istorija
Manona, kad Mažeikių vardas (nelokalizuojant vietovės) pirmą kartą paminėtas XIII a. Kai kurių istorikų nuomone, jis siejamas su kunigaikščiu Mažeika, kurio kariuomenę 1290 m. žemaičių žygio į Žiemgalą metu sumušė kalavijuočiai.
Pasak archeologų, dabartinės Mažeikių apylinkės XI-XIII amžiuje buvo apgyvendintos kuršių ir priklausė Keklio žemei, kurią nuolat puldinėjo kryžiuočių ordinas. Spėjama, kad 1332 m. kalavijuočių sunaikinto Mažeikių dvaro centras nebuvo atstatytas. XVI a. tai buvo mažas kaimelis, apsuptas girių ir pelkių, apylinkėse siautėjo plėšikai, kurių aukų kaulų aptinkama ir mūsų laikais.
Mažeikiai ir aplinkinės teritorijos Lietuvai galutinai atiteko 1529 m., pasirašius sutartį su Livonija. Kaimas paminėtas XVI a. vidurio dokumentuose galbūt dėl Valakų reformos. 1865 m. kaimo sodybos (jų buvo 13) gana padrikai išsidėstė dešiniajame Ventos krante, abipus Aplūkio upelio, maždaug 2 km į pietus nuo Viekšnių-Leckavos kelio.
Mažeikių miesto augimo pradžia – 1868 m. prasidėję Liepojos-Romnų geležinkelio, (tada dar vadinamo Lentvario-Liepojos geležinkeliu) atkarpos Liepoja-Kaišiadorys tiesimo darbai. Netrukus, 1874 m. į Mažeikius nutiesta Mintaujos geležinkelio atšaka iš Mintaujos ir 1880 m. palei tuometinę Stoties gatvę iškirtus mišką skirti sklypai gyvenvietei. Joje buvo apie 400 trobesių, 15 parduotuvių, 5 smuklės, rinkosi turgus. 1885 m. įsteigta vaistinė. Miestas pradėjo augti, formavosi pirmosios gatvės – Didžioji ir Stoties, kurios 1895 m. išgrįstos akmenimis. 1895 m. įsteigtas antrinių žaliavų perdirbimo fabrikas, neužilgo cikorijos bei degtukų šiaudelių fabrikai, garvežių remonto, skardos, koklių dirbtuvės, linų apdirbimo įmonė, plytinė, muilo gamybos, saldainių įmonėlės. 1899 m. Mažeikių geležinkelio stotis pavadinta Muravjovo – 1863 m. sukilimo slopintojo vardu, tačiau piktnaudžiaudami caro valdžios pareigūnai taip vadino visą besikuriantį miestelį. Mažeikių vardu vadintas kaimas buvęs kitoje geležinkelio linijos pusėje. Tuo metu tai buvo daugiatautis miestas, čia kūrėsi žydai, rusai, latviai. 1896 m. įkurta valstybinė mokykla. XIX a. antroje pusėje – 1904 m. per Mažeikių geležinkelio stotį buvo gabenamos didelės draudžiamosios lietuviškos literatūros siuntos.
Aktyviai reiškėsi miesto visuomenė. XX a. pradžioje (1905 m.) Juozas Vaičkus subūrė vaidintojų grupę (nuo 1911 m. - „Skrajojamasis“ teatras). Šiuo laikotarpiu pašventinta pirmoji bažnyčia, įsteigta „Saulės“ lietuviška ir valdinė pradžios mokyklos, privati keturklasė prekybos mokykla.
I pasaulinio karo metais miestas smarkiai nukentėjo, išdegė beveik visas centras, nes palei Ventą 1915 m. vyko rusų ir vokiečių kariuomenės mūšiai. Traukdamiesi Rusijos imperijos kariuomenės daliniai susprogdino geležinkelio vandentiekį ir elektrinę, išvarė į Rusiją žydus. Vokietijos kariuomenė greta Mažeikių sušaudė apie 60 žmonių. 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1919 m. vasario mėn. miestą buvo trumpam užėmusi Raudonoji armija. 1919 m. įkurta Mažeikių apskritis.
1940 m. birželio mėn. sovietams okupavus Lietuvą, 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. sovietų valdžia ištrėmė daugiau kaip 170 miestiečių. 1941 m. rugpjūčio mėn. Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu Mažeikiuose nužudyta apie 4000 žydų. 1944 m. spalio mėn., vengdami SSRS kariuomenės junginių apsupimo, Vokietijos kariuomenės daliniai pasitraukė iš miesto, per karinius veiksmus sugriautas jo centras. 1945 m. įsteigta LLA Mažeikių apskrities partizanų Alkos rinktinė, 1946 m. veikė LLA Mažeikių miesto kuopa.
Pamažu pokariu buvo atstatytos prieš karą veikusios įmonės: linų fabrikas, alaus darykla, įkuriami avalynės, baldų fabrikai, sviesto gamykla, duonos kombinatas. 1946 m. rugpjūčio 3 d. Mažeikiai tapo apskrities pavaldumo miestu, 1950 m. – rajono centru.
Padavimai, legendos, mitai
Mažeikiai
Pasak vieno pasakojimo, iki to laiko, kol nebuvo nutiestas geležinkelis, šalia buvusių čia karčiamų stovėjusi maža sodyba. Ten gyveno kelios šeimos, pavardėmis Mažeikos. Sodžius, o vėliau ir jo vietoje atsiradęs miestas buvo pavadintas Mažeikiais.
Kita nuomonė sako, kad šios vietos pavadinimas kilęs iš žodžio „mažas“ , nes ta sodyba iš tikrųjų buvusi labai maža. Bet istorikas A. Nikžentaitis mano, kad Mažeikių vardas yra kilęs iš kunigaikščio Mažeikos, gyvenusio XIII a.
Ten, kur dabar yra Birutės gatvė, jos gale buvo pelkė. Padavimas sako, kad potvynis paskandino čia didelį miestą bet iš pelkės dar ilgai kyšojo bažnyčios bokštas.
Ši istorija įvyko tada, kai Mažeikiai buvo mažas kaimelis. Kaimo didelę dali gaubė pelkės, bet pelkės nepaprastos, užkerėtos. Niekas tose pelkėse negalėjo statyti namų. Jei žmogus pasilikdavo pelkėse per naktį, tai mirdavo arba pasikardavo. Žmonės nelaidodavo jų kapinėse, o palikdavo juos pūti pelkėse. Vienas muzikantas, grįždamas iš vestuvių namo, ėjo per pelkes. Ten sutiko vyrus puošniai apsirengusius. Vyrai pradėjo kviesti tą muzikantą į vestuves, nes dingo jų pačių muzikantas. Muzikantas sutiko ir ėjo su tais vyrais. Įėjo jie į keistą namą, kuriame buvo vien tik vyrai. Jis grojo, grojo. O vyrai vertė jam auksinius pinigus. Vienas vyras pradėjo šaukti, kad jaunoji atvažiuoja. Visi vyrai šaukia, o muzikantas vis groja, groja. Atėjusi jaunoji užsimanė muzikantui įteikti dovaną rankšluostį. Jaunoji muzikantui riša rankšluosti ant kaklo, o muzikantas sako, kad dėtų ant peties. Jie susiginčijo, kilo didelis triukšmas. Nuo to triukšmo pabudo, o pabudęs išvydo, kad jis yra sename name su virve ant kaklo. Muzikantas ten tiek kybojo, kol žmonės jį išgelbėjo.
Nuo to laiko prakeikimas išnyko, ir žmonės nebemirdavo. Pelkės buvo pradėtos sausinti, ir jose buvo statomi namai.